NAUJIENOS

Gyvename šiuolaikiniame, moderniame, nuolat kintančiame pasaulyje. Kiekvieną dieną mus pasiekia didžiulis naujienų srautas. Šiame pokyčių sūkuryje pasigendame stabilumo, apibrėžtumo, pastovumo. Marijampolės apylinkės teisme dirba 126 darbuotojai ir būtent šioje – personalo srityje geriausiai atsiskleidžia pastovumo ir kintamumo tendencijos. Viena vertus, teismas susiduria su didele darbuotojų kaitos problema, kita vertus – teisme dirba daug ilgametį nepertraukiamo darbo teisme stažą turintys darbuotojai.

Didelė darbuotojų kaita – viena didžiausių problemų

Tiesa ta, kad didelė darbuotojų kaita – viena didžiausių problemų Marijampolės apylinkės teisme. Suradę patrauklesnes, geriau apmokamas darbo vietas 2022 metais teismą paliko 17 darbuotojų (valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis), toks pats skaičius darbuotojų buvo priimta dirbti teisme. Teisme užfiksuotas ir antirekordas, kuomet naujai priimtas darbuotojas, teisme išdirbo tik 5 darbo dienas.

Ilgamečiai teismo darbuotojai

Tačiau yra ir kita pusė – ilgamečiai teismo darbuotojai: teisme dirba nemaža dalis darbuotojų, kurių nepertraukiamo darbo teisme stažas – ilgesnis nei 20, 30 ar 40 metų. Teisme dirba net 39 darbuotojai turintys daugiau nei 20 metų nepertraukiamo darbo stažą teisme, 8 darbuotojai – 30 ir daugiau metų nepertraukiamo darbo stažą.

Šie metai – gausūs darbo teisme sukaktimis. 2023 metų liepos 7 d. sukaks 40 metų, kai Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmuose dirba teismo posėdžių sekretorė Dalė Butkienė. 2023 metais 30 metų darbo teisme sukaktis minės net 7 darbuotojai, tarp jų: Vilkaviškio rūmų raštinės biuro vedėja Aušra Daugėlienė, teismo posėdžių sekretorės Ernesta Sakalauskienė (Jurbarko rūmai), Irena Urbštaitė (Šakių rūmai) ir Eglė Valinčienė (Marijampolės rūmai), bei Vilkaviškio rūmuose dirbantis teisėjas Laimutis Vaitkus ir Šakių rūmuose – teisėjas Arturas Rauktys.

Kalbiname šiemetinius sukaktuvininkus, dalinamės jų istorijomis ir įžvalgomis. Koks buvo teismas tada, kai jie pradėjo karjerą teisme, kaip keitėsi darbas, kokie prisiminimai patys ryškiausi, kur slypi atsidavimo teismui paslaptis, ir, žinoma, koks turėtų būti (o gal jau yra) šiuolaikinis teismas – atsakymai individualiose istorijose.

Sukaktuvininkai. Kiekvienas žmogus – individuali istorija

I dalis

Vilkaviškio rūmų teismo posėdžių sekretorė Dalė Butkienė, mininti 40 metų nepertraukiamo darbo teisme sukaktį, mielai sutiko pasidalinti prisiminimais: „Nors gyvenau šalia teismo, savo ateities nesiejau su darbu jame, bet taip susiklostė aplinkybės, kad pradėjau dirbti „liaudies teisme“. Teisme tuomet dirbo du teisėjai, kurie į pareigas būdavo renkami. Du mėnesius dirbau sekretore-mašininke (gera patirtis, išmokau spausdinti mašinėle). Dirbant teismo posėdžių sekretore tuomet labiausiai įsiminė tai, kad civilinės bylos būdavo išnagrinėjamos labai greitai (dauguma per 2 savaites, be abejo, buvo ir išimčių), gavus ieškinį būdavo skiriamas posėdis, rašomi šaukimai, atsakovui kartu su šaukimu į voką įdedamas ir ieškinys su priedais, nebuvo parengiamųjų posėdžių, kurie įtvirtinti naujajame Civilinio proceso kodekse. Teisėjas bylas nagrinėjo su dviem liaudies tarėjais. Jeigu tarėjai neatvykdavo, tuomet būdavo iššūkis greitai kurį nors telefonu išsikviesti, o tuo tarpu visi atvykę į bylas žmonės laukdavo.

Teisėjai sprendimus (nuosprendžius) rašydavo iš karto po posėdžio ir paskelbdavo, tarėjai turėjo pasirašyti dokumente. Jei sprendimai (nuosprendžiai) būdavo didesnių bylų, tai nerašydavo visų motyvų, o tik rezoliucines dalis, o motyvus surašydavo vėliau. Tarėjai daugiau pasisakydavo gal iš gyvenimiškos patirties, o teisiniais klausimais nelabai, nebent būdavo juristai (teisininkai). Žinau tik vieną atvejį, kada buvo surašyta atskira tarėjo nuomonė, kai jis nesutiko su teisėjo nuomone dėl veikos kvalifikacijos ar bausmės. Beje, atskirąją nuomonę surašęs tarėjas buvo teisininkas. Dėl tarėjų instituto atgaivinimo, mano nuomone buvo priimtas teisingas sprendimas jų atsisakyti. Iki nepriklausomybės atkūrimo buvo populiarūs ir išvažiuojamieji teismo posėdžiai, vykdavome į kolūkius, apylinkes (dabar seniūnijos), ten nagrinėdavome to kaimo gyventojo, ar kolūkio darbuotojo bylas. Jie nebuvo dažni, bet bent keletas per metus.

Darbas keitėsi atsiradus kompiuteriams, įdiegus programas, didėjo darbo krūvis, atsirado daugiau techninio darbo, daugiau įtampos. Tačiau man šis darbas visada patiko, – nauji žmonės, nauji įvykiai, situacijos, – niekada net neturėjau minčių jo keisti. Dirbau su nuostabiais teisėjais, įgijau teisinių žinių, apie ką prieš pradėdama dirbti teisme net supratimo neturėjau.

Atrodo, jog visai neseniai buvo ta pirma darbo teisme diena, tarsi vakar. Ir net nepajutau, kad jau prabėgo tiek metų. Gal dėl to, kad labai myliu savo darbą? Ateities teismą įsivaizduoju visiškai kompiuterizuotą, žiūrint iš teismo posėdžių sekretorės pozicijos, tai jokių popierinių bylų (ir baudžiamųjų), jokių dar vis rašomų protokolų, o daromi tik posėdžių garso įrašai.“

„Gyvenime neįsivaizdavau, kad dirbsiu teisme, – teigia Jurbarko rūmuose teismo posėdžių sekretore dirbanti Ernesta Sakalauskienė, – nuo vaikystės, jaunystės galvojau tik apie darbą su vaikais, ypač mažais. Ateiti dirbti į teismą mane pakvietė teisėja Povilaitienė. Iš pradžių atėjau tik pavaduoti sergančią darbuotoją, o vėliau likau dirbti ir net nepajutau, kaip prabėgo 30 metų teisme.

Pirmoji darbo diena buvo pati įsimintiniausia, nes niekas neapmokė kaip dirbti ir iš karto teko eiti į posėdį byloje dėl tėvystės nustatymo. Prasidėjus posėdžiui sėdėjau ir klausiausi, kai advokatas pasakė „Rašyk“, aš jo paklausiu „Ką?“. Tą dieną mano teisėjas, kuris tuo metu buvo ir teismo pirmininkas, pritraukė rašalo į mano parkerį, nes pati iš jaudulio nesugebėjau to padaryti. Prisiminimai labai geri ir gražūs. Teko kartu su kaltinamaisiais net ašarą nubraukti, nes būdavo labai gaila, kai juos suimdavo teismo salėje, ir pasijuokti iš žmonių pasakojamų gyvenimo istorijų. Į darbą ėjau kaip į šventę.

Galbūt, esu laiminga, kad pradirbau su vienu teisėju Sauliumi Mikšiu, nors teko padirbėti ir su kitais teisėjais, esu jam dėkinga, nes tai teisėjas iš didžiosios raidės. Širdyje išlikę daug gražių kartu su kolektyvu praleistų švenčių. Pastaruoju metu to džiugesio nebeliko, matyt, su metais į viską žiūrime kitomis akimis. Tuo metu jaučiausi esanti tikra posėdžių sekretorė, o dabar likome tarsi specialistėmis-padėjėjomis, nes daug dirbame kompiuteriu. Daug kas pasikeitė po teismų sujungimo, tapus Marijampolės apylinkės teismu, bet tai normalu, žengiame dideliais žingsniais į priekį, kasmet vis kažkas naujo. Naujai atėjusiems žmonėms noriu palinkėti neužmiršti šypsotis, kantrybės, savitvardos, tuomet ir darbas bus mielas.“

„1993 metais gegužės 11 dieną pradėjau dirbti Vilkaviškio rajono apylinkės teisme vertėja, – prisimena Vilkaviškio rūmų raštinės biuro vedėja Aušra Daugėlienė, – kolektyvas buvo nedidelis, draugiškas ir labai šaunus. Eiti į darbą labai bijojau, nes tai buvo mano pirmoji darbovietė. Laikas bėgo, keitėsi pareigos (inspektorius, teismo administracijos sekretorius, biuro vedėjas), teismo pirmininkai, bendradarbiai, o aš vis dirbau, nes darbas patiko.

Teisme sunku būtų rasti sritį, kurios šiandien nebūtų paveikusios technologijos. Rašomąsias mašinėles pakeitė asmeniniai kompiuteriai, kuriose iš mašinėlės liko tik klaviatūra. Tikiu, kad ateityje teismas tik modernės, bet dirbtinis intelektas žmogaus proto ir sugebėjimų naudotis ne tik žiniomis, bet ir sukaupta darbine patirtimi nepakeis."

Irena Urbštaitė Šakių rūmuose teismo posėdžių sekretore dirba nuo 1993 metų. Per ilgus darbo teisme metus Irenai teko sutikti ir kartu dirbti su daugeliu puikių teisėjų, kai kurių jau nėra gyvųjų tarpe, kai kurie išėję dirbti į aukštesnės instancijos teismus. Pirmasis teisėjas, su kuriuo teko dirbti Irenai – jau Amžinybėn iškeliavęs teisėjas Albertas Opuskis, o pirmoji teismo pirmininkė buvo Regina Majauskienė. Prisimena laikus, kai posėdžių protokolai buvo rašomi ranka ir kai kurios bylos nagrinėjamos teisėjų kabinetuose.

Nors teismo posėdžių sekretoriaus darbas sudėtingėjo, reikėjo išmokti dirbti kompiuteriu, su programomis, nuolat įsisavinti įstatymų pasikeitimus, tačiau šis darbas Irenai visada patiko ir patinka. Patys gražiausi prisiminimai susiję su kolektyvo vasaros išvykomis, ekskursijomis, su bendru gimtadienio švenčių ir jubiliejų minėjimu. Kur slypi ilgalaikio darbo teisme paslaptis, Irena Urbštaitė buvo lakoniška: „Reikėjo dirbti, reikėjo gyventi, esu tos kartos žmogus, kuris nelaksto po darbovietes.“

Marijampolės rūmuose trisdešimt metų dirbančiai teismo posėdžių sekretorei Eglei Valinčienei teismas – pirmoji ir vienintelė darbovietė. Dirbti teisme pradėjo būdama 19 metų, ką tik pabaigusi studijas Marijampolės pedagoginėje mokykloje. Nors baigtos studijos susiję su ikimokykline pedagogika, tačiau atsiradus galimybei dirbti teisme posėdžių sekretore, nedvejojo nei akimirkos. Pačia pirmąją mokytoja darbe tapo kolegė Nijolė Matusevičienė, kuri viską kantriai aiškino, rodė, patarė. Eglė prisimena pirmąjį posėdį, kuriame teko sekretoriauti. Tuo metu protokolai buvo rašomi ranka specialiuose teismo posėdžių protokolų blankuose. Buvo nagrinėjama trijų kaltinamųjų byla, dalyvavo trys advokatai-gynėjai, kurių nei vieno pavardžių nežinojo, tad rašydama protokolą, pradėjus kuriam nors iš advokatų kalbėti, Eglė protokole rašydavo „advokatas su akiniais“, „advokatas su kaklaraiščiu“, vėliau, žinoma, protokolą teko perrašyti.

Prisimena patį sudėtingiausią posėdį, kuriame dalyvavo labai daug proceso šalių, ginčas buvo susijęs su finansais, verslu, sudėtinga buvo rašyti apie pirmą kartą girdimus dalykus, specialius, niekada negirdėtus terminus. Tą kartą Eglė prirašė daugiau nei 20 lapų, šį protokolą irgi teko perrašyti tvarkingai, sklandžiais sakiniais. Pertraukėlės metu teisėjai teko guosti ir raminti sekretorę, kuri panikavo, kad nesuprantanti apie ką rašo...

Teismo posėdžių sekretorių darbas anuomet buvo paprastesnis, primityvesnis, viskas buvo rašoma ranka, naudojami blankai. Dabar darbas tapo sudėtingesnis, naudojama daug techninių priemonių, specialios programos. Prasidėjus „kompiuterių erai teisme“ Eglė manė, kad teismuose mažės sekretorių, kad viena sekretorė galės dirbti su keliais teisėjais, tačiau laikas parodė, kad tikrovė kitokia, žmogaus darbo reikia labai daug. Nuolat tenka tobulėti.

Gražiausia, ką Eglė gali pasakyti apie darbą teisme, tai tie „senieji“ darbuotojai, tas branduolys, su kuriais tiek daug metų dirbta kartu, jų šypsenos, palaikymas. Žinoma, malonus bendravimas ir su naujaisiais teismo darbuotojais. Eglei darbas teisme labai patinka, laiko jį garbingu, net prestižiniu. Keisti darbą bijo, nes šį – teismo posėdžių sekretorės – darbą išmano, patinka bendravimas su žmonėmis, smagu padėti, patarti ar padrąsinti sutrikusius, pasimetusius proceso dalyvius. O ateityje teismą įsivaizduoja tokį, į kurį žmonės galėtų eiti be baimės, su pasitikėjimu, kuriame šypsenų būtų daug daugiau.

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį

Kontaktai žiniasklaidai:

Giedrė Arbačiauskaitė

Marijampolės apylinkės teismo raštinės skyriaus patarėja

(atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaida)

Tel. (8 343) 94090

el. paštas giedre.arbaciauskaite@teismas.lt

http://marijampoles.teismai.lt/

Sekite mus www.facebook.com/LietuvosTeismai