NAUJIENOS

Sukaktuvininkai. Kiekvienas žmogus – individuali istorija

II dalis

Šiemet, sukakus 65 metų amžiui, teisėjo darbo karjerą baigs 30 metų Vilkaviškio rūmuose dirbantis teisėjas Laimutis Vaitkus. Iki pradedant dirbti teisėju, Laimutis Vaitkus dirbo prokuroru Šakiuose, atėjęs į teismą rado gana didelį – apie 30 darbuotojų kolektyvą, kuriame tuo metu dirbo ne tik teisėjai, teismo posėdžių sekretoriai, bet ir teismo vykdytojai (šiuo metu tai antstoliai). Kolektyvas buvo labai draugiškas, šiltai sutiko naująjį kolegą, pirmąją darbo savaitę surengė  „krikštynas“, kurių metu išplaukę jachta į Paežerių ežero vidurį liepė šokti į vandenį ir plaukti į krantą, tačiau Laimutis su šia užduotimi lengvai susidorojo, nes yra geras plaukikas, kadaise buvęs gelbėtojas.

L. Vaitkus prisimena, kad anuomet sprendimus teisėjai rašydavo ranka, jie būdavo daug trumpesni nei dabar. Sužinojęs, kad teisme yra nenaudojama spausdinimo mašinėlė, iš karto ją paėmė ir rašydavo sprendimus per kalkę po keletą egzempliorių iš karto, mat spausdinti mašinėle jau buvo įgudęs dirbdamas prokuroru. Tokiu būdu palengvino ir sekretorės darbą, kuriai nereikėjo perrašinėti sprendimų.

Tuometiniame Vilkaviškio rajono apylinkės teisme darbo krūvis visuomet buvo labai didelis, nes pagal teritorinį teismingumą buvo nagrinėjama daug bylų dėl sukčiavimo, kuriose kaltinamieji buvo Kybartų pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje bausmę atliekantys nuteistieji, daug bylų dėl kontrabandos, nes Vilkaviškio rajonas turi pasienio ruožą su Rusija ir Lenkija, nemažai bylų susijusių su Didvyžių pensionatu.

Kadangi L. Vaitkui iš karto teko dirbti ne tik teisėju, bet ir teismo pirmininku, jam teko rūpintis teismo pastato kapitaliniu remontu, trečiojo aukšto statybos darbais. Prisimena, kad statybos–remonto darbams vadovavo specialistai iš Vilniaus (Teisingumo ministerijos), tačiau vietoje jam reikėjo vykdyti priežiūrą. Buvo kuriozinė situacija, kuomet suremontavo, įrengė tualetą, o durų neįdėjo, nes nebuvo numatyta projekte. Teko pyktis su statybininkais, kol durys buvo įstatytos.

Teisėjas L. Vaitkus labai džiaugiasi savo buvusiais kolegomis, teisėjais Vytautu Švetkausku ir Virginija Šeškuviene, kurie jam, ką tik pradėjusiam dirbti teisėju, padėdavo, patardavo, džiaugiasi puikiomis ir profesionaliomis sekretorėmis, visu kolektyvu, su kuriuo daug laiko praleista laisvalaikiu grybaujant, uogaujant.

„Linkėčiau teismui daugiau žmogiškumo. Mūsų pareiga apginti žmogų“, – teigia L. Vaitkus, ir mano, kad ateityje teisėjo darbo joks dirbtinis intelektas, joks aparatas nepakeis, nes teisėjas – gyvas žmogus, o aparatas nieko nejaus, bus be emocijų. Jau ir dabar teismuose pasigendama žmogiškumo, gyvo bendravimo, nes naudojamos technologijos, nuotoliniai posėdžiai, vaizdo konferencijos keičia to tikrojo teismo posėdžio pojūtį, mažėja pagarba teismui. Sėdėjimas ne tiesiogiai teismo posėdžių salėje, o „ekrane“ neįpareigoja asmens, net didžiausi nusikaltėliai anapus ekrano jaučiasi daug laisviau ir daug dažniau reiškia nepagarbą teismui.

Viena iš nemaloniausių darbo teisme dalis, tai nuolatinis taupymas, juk ne teismo pareiga rūpintis pašto išlaidomis, ir, žinoma, laikas nuo laiko girdimi nuteistųjų grasinimai susidoroti. „Eina tokie dalykai per širdį“, – atvirauja teisėjas L. Vaitkus. Kita vertus, teisėjas pastebi, kad kadaise buvę nuteistieji, sutikti gatvėje, sveikinasi.

Kadangi teisėjo L. Vaitkaus didžiausi pomėgiai yra šokiai (šoka kolektyve, su kuriuo net 4 kartus dalyvauta Dainų ir šokių šventėje), ir kelionės (keliauti pradėjo vaikystėje, nes tėtis dirbo gidu Ekskursijų biure), tai baigęs teisėjo darbo karjerą turės dar daugiau laiko šiems pomėgiams realizuoti.

Šiemet 30 metų darbo sukaktį Šakių rūmuose pasitinkantis teisėjas Arturas Rauktys  prisimena: „Šakių rajono apylinkės teismo teisėju ir šio teismo pirmininku pradėjau dirbti 1993 m. lapkričio pradžioje, būdamas trisdešimties. Nežinau tikslios statistikos, tačiau nujaučiu, jog tuomet respublikoje buvau vienas jaunesnių teismo vadovų, pradėjusių karjerą ne tik garbingose teisėjo, bet ir atsakingose pirmininko pareigose, kuriose, įskaičiuojant ir tarp kadencijų laikinai einančio pirmininko pareigas laikotarpį, dirbta 18 metų ir 7 mėnesiai. Toks jau buvo laikmetis – tik ką atsikūrė valstybė, vyko jos institucijų reformavimas, visuomenėje tvyrojo įvairios nuotaikos – nuo tautinio pakilimo ir pasididžiavimo dėl paskelbtos nepriklausomybės iki savotiško pasimetimo ir nežinios, kintant valstybės ekonominei struktūrai, bandant perprasti turto privatizavimo subtilumus. Iki šiol atmintyje gyvas tas ryškus vaizdas, kai pirmą kartą peržengus tuščio teismo pirmininko kabineto slenkstį, pasitiko stalas, kėdė ir... laidinis telefono aparatas su diskiniu numerių surinkimu, padėtas ant gerokai pašiurusios rajono abonentų telefonų knygelės... Dar tolokai buvo iki fakso, mobilaus telefono, dauginimo aparatų, kompiuterinės technikos atėjimo į teismo darbinę kasdienybę. Trys dirbantys teisėjai sprendimus, nuosprendžius, nutartis rašė ranka patys, be jokių padėjėjų, nešdami kiekvieną procesinį dokumentą sekretorei-mašininkei, kuri viena, nuo įtampos ir sunkiai įskaitomų mūsų "hieroglifų" šifravimo paraudusiomis akimis, garsiai tarškindama paklerusia spausdinimo mašinėle versdavo tuos teisėjų "kūrinius" jau į šalims siųsti tinkamus procesinius dokumentus. Bylų statistiką tvarkė raštinės vedėja, ranka pildydama specialias korteles ir kiekvienų metų gale užsidarydama bent keletui savaičių varginančiam darbui – teismo darbo rezultatų apskaitai ir suvedimui į popierines statistines korteles.

Pirmąją darbo dieną pradėjau nuo pažinties su teismo žmonėmis, kurie buvo, yra ir visad liks teismų sistemos pagrindas! Ypač tie darbuotojai, kurie, nepaisant ne pačių geriausių materialinių sąlygų, aprūpinimo, beveik nuolat menkai konkurencingo atlyginimo, dešimtmečiais niekad neskaičiavo savo darbo valandų, kurie pergyveno dėl sistemos skaudulių kaip dėl savo asmeninių, kurie darė viską, kas nuo jų priklauso, jog teisme įvyktų tas stebuklas, kurio nuolat tikisi visuomenė, politinė valdžia, valstybė, kad čia per trumpiausią įmanomą laiką susitiktų įstatyme įtvirtintas formalusis Teisingumas ir ta paprasta žmogiška Tiesa.

Per ilgus darbo metus tvirtai įsitikinau – raktas sėkmingam darbui kolektyve, ir, ko gero, ne tik teismo, yra protingas, pagrįstas faktais ir objektyviais duomenimis pasiremtas atvirumas, nesumeluotas nuoširdumas ir paprastumas. Tai leidžia išspręsti net ir sudėtingiausius klausimus bei problemas, sukurti tarpusavio pasitikėjimo ir pagalbos vieni kitiems atmosferą, kuomet lieka minimalios erdvės gandams, intrigoms, kuomet žmonės nori eiti į teismą ne tik dirbti, bet ir bendrauti. Nesakau, jog visad tai pavykdavo, kad elgtis pagal tokius standartus nuolat būdavo paprasta ir lengva... Bet, tikiu, jog visad reikia to siekti!

Itin aktualus, skausmingas daugiabriaunis klausimas – pasitikėjimo teismais, o tuo pačiu ir valstybės, visuomenės atitinkamas grįžtamasis ryšys, pasireiškiantis, deja, labiau negatyviu, nei teigiamu požiūriu į mus. O tai galų gale išvirsta tokiais esminiais dalykais, kaip chroniškas ir akivaizdžiai nepakankamas teismų sistemos finansavimas, atvedęs teismus į šiandieną, kai tiesiog fiziškai nebelieka kam dirbti, kai kartais jau rimtai svarstoma apie teismų darbo stabdymą... Klausimas platus ir sudėtingas, daug galima rasti tą reiškinį paaiškinančių priežasčių, aplinkybių ir teorijų – nuo to, kad kiekvienoje byloje vis vien visad bus viena pralaimėjusi ir tuo, aišku, nepatenkinta šalis iki tokias visuomenės nuotaikas jaučiančių politikų nepagrįsto pigaus pataikavimo rinkėjui. Matyt, visose jose yra dalis tiesos. Tačiau... Tačiau dėl to, deja, turim prisiimti ir sau nemenką dalį kaltės. Sau užduoti klausimus ir be saviapgaulės į juos atsakyti: ar tikrai kiekvienas ir visad, pradedant nuo pareiškimus priimančio teismo darbuotojo ir baigiant galutinį sprendimą skelbiančio teisėjo, atlikom savo pareigas taip, kaip norėtumėme, jog jas mūsų atžvilgiu atliktų kiti? Ar nebuvome pernelyg arogantiški, pernelyg nepakantūs procese dalyvaujantiems? Ar tikrai užtikrinome, jog mūsų veiksmai ir būtų, ir kitiems atrodytų pakankamai nešališki, skaidrūs ir aiškūs? Tokius klausimus būtų galima tęsti ir tęsti... O juk ne vienas tyrimas įrodė, jog procese dalyvaujantiems žmonėms, tos pačios visuomenės, kurios teisingo ir teigiamo savo darbo įvertinimo siekiam, atstovams procesinis teisingumas, aiškumas, žmoniškumas turi nei kiek ne mažesnę svarbą, nei galutinė procesinė pergalė. Taigi, pagrįstai laukdami geresnių vertinimų iš išorės, dar turime pakankamai veiklos ir savajame kieme.

Teisėjo ir visuomenės požiūris į bylos įsimintinumą, įdomumą, ko gero, nesutampa. Man bylos įsimena ne dėl jos fabulos, ne dėl kažkokių ekstraordinarinių bylos šalies poelgių. Per beveik 30 darbo metų išnagrinėta tūkstančiai bylų. Pastebėjau, kad įdomiausiomis, ilgiausiai atsimenamomis tampa tos, kurios jų gavimo savo žinion metu atrodė didelės apimties, sunkios ir dėl nuolat esančio didelio darbo krūvio tuomet tikrai mažai geidžiamos!

Ateičiai norėtųsi sau ir kolegoms, bei visiems teismų darbuotojams nuoširdžiai palinkėti stiprios sveikatos, dūšios stiprybės, geležinės kantrybės ir visiems ne už kalnų sulaukti to laiko, kai teismai užims ne jaunesniojo brolio, o jiems deramą vietą konstituciniame valstybės valdžių pasidalinime, kai mūsų teismai visuomenės bus vertinami, gerbiami dėl brandžių, teisėtų ir teisingų sprendimų. Tuomet kaip ir savaime išsispręs nepakankama teismų finansavimo problema, nes bet kuriai politinei valdžiai kėsintis kažkaip neigiamai, kad ir per sistemingai nepakankamą materialinį jų aprūpinimą, paveikti tokią teismų sistemą taps tiesiog savižudiška.

Nežinau vieno konkretaus atsakymo į klausimą, kodėl aš pats ir kiti kolegos ne vieną dešimtmetį nepertraukiamai dirba viename teisme. Veikiausiai tai nulemia ir asmeninės charakterio savybės, susiformavusios vertybės, susiklosčiusios šeiminės aplinkybės. Kaip ir nežinau ir tikslaus atsakymo – gerai ar blogai toks ilgametis darbas vienoje įstaigoje. Greičiausiai, kaip ir kiekvienu kitu atveju, rastume čia ir pliusų, ir minusų. Tiesiog taip gyvenimas susiklosto! Viktoras Hugo yra pasakęs, kad tvirtas žmogus kuria savo likimą, o silpnas – priima tą, kuris jam tenka. Gyvenime gi pabūname ir tvirtais, ir silpnais, tad ir turime tai, ką susikūrėme ir ką padovanojo likimas!“

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį

Kontaktai žiniasklaidai:

Giedrė Arbačiauskaitė

Marijampolės apylinkės teismo raštinės skyriaus patarėja

(atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaida)

Tel. (8 343) 94090

el. paštas giedre.arbaciauskaite@teismas.lt

http://marijampoles.teismai.lt/

Sekite mus www.facebook.com/LietuvosTeismai