NAUJIENOS

Sausio 13-ąją minime Laisvės gynėjų dieną, languose degame vienybės ir atminimo žvakes, simbolizuojančias Lietuvos laisvės gynėjų laužus, segime „Neužmirštuolės“ ženklelius, liudijančius, kad žuvusieji už Lietuvos laisvę – nepamiršti.

1990 m. kovo 11 d. atkurtos Lietuvos valstybės Sovietų Sąjungos vadovybė nepripažino, įvairiais būdais bandė ją sužlugdyti, palaužti, o vietinė Lietuvos komunistų partija planavo valstybinį perversmą. 1991 m. sausio 13 d. sovietų kariuomenei užimant Lietuvos Radijo ir televizijos bokštą, Televizijos pastatą, žuvo 14 laisvės gynėjų, apie tūkstantis žmonių buvo sužeista. Taigi ši diena – Sausio 13-oji – paskelbta Laisvės gynėjų diena.

Šios atmintinos dienos proga tradiciškai dalinamės Marijampolės apylinkės teismo darbuotojų, menančių sausio įvykius, prisiminimais. Šį kartą savo prisiminimais pasidalinti sutiko Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų teisėjas Saulius Mikšys:

„1991 metais dirbau tuometiniame Jurbarko rajono policijos komisariate tardytoju. Prisimenu, kad sausio 12 d. po darbo grįžau namo, tačiau vakare apie 22-23 val. buvau vėl iškviestas į darbą dėl augančios įtampos Lietuvoje. Kai mane iškvietė į darbą, sovietų kariuomenė jau veržėsi į Televizijos pastatą, televizijos eteryje dirbant Eglei Bučelytei nutrūko televizijos transliacijos. Į komisariatą susirinko beveik visi darbuotojai, kiek jų buvo tiksliai, pasakyti negaliu, nes dalis darbuotojų sausio dienomis vyko budėti Vilnių, dalis mūsų kolegų budėjo prie Parlamento. Manau, kad naktį iš sausio 12-os į 13-ą darbe buvo virš trisdešimt asmenų. Ginklų mums neišdavė, nes buvo manoma, kad su turimais ginklais realiai pasipriešinti nėra galimybės.

Nakties metu prie komisariato atėjo vienas iš tuometinių Lietuvos komunistų partijos, vadovaujamos Mykolo Burokevičiaus, šalininkų ir ragino visus policijos darbuotojus pasiduoti, nesipriešinti ir pasakė, kad į Jurbarką netrukus atvažiuos tankai, kurie yra dislokuoti netoli Jurbarko miesto esančiame Viešvilės kariniame dalyje. Prisimenu, kad tų kalbų niekas neklausė ir toliau visi pasilikome savo darbo kabinetuose. Ką būtų reikėję tiksliai daryti, jeigu būtų atvažiavę tankai, taip ir nežinojome, tačiau buvo nutarta reaguoti staigiai pagal susidarysiančią padėtį.

Sustiprintas budėjimas truko keletą dienų, gal kokias šešias dienas. Darbuotojus išleisdavo išeiti namo keletui valandų pailsėti, o po to vėl susirinkdavome policijos komisariato patalpose. Prisimenu, kad buvome įsijungę radijo imtuvus ir klausydavomės informacijos. Įtampai mažėjant, darbas normalizavosi, budėti policijos komisariate nereikėjo. Galiu pasakyti, kad Jurbarke palaikančių „burokevičinius“  buvo tik vienetai, todėl jokių neramumų mieste nebuvo. Daugybė Jurbarko miesto ir rajono gyventojų autobusais važiavo budėti į Vilnių.“

Teisėjas Saulius Mikšys fotonuotraukų iš to dramatiško laikotarpio neturi, mobiliųjų telefonų tuo metu niekas neturėjo, retas kuris turėjo fotoaparatą. Išlikę tik gyvi prisiminimai. Paklaustas, ką jautė, ką galvojo tomis nerimo ir nežinios kupinomis valandomis, teisėjas Saulius Mikšys atviravo: „Norėjosi, kad greičiau baigtųsi neramumai, kad Lietuva laimėtų, atgimtų“.

Cituodami arba kitaip platindami šią informaciją, nurodykite informacijos šaltinį

Kontaktai žiniasklaidai:

Giedrė Arbačiauskaitė

Marijampolės apylinkės teismo raštinės skyriaus patarėja

(atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaida)

Tel. (8 343) 94090

El. paštas  giedre.arbaciauskaite@teismas.lt

http://marijampoles.teismai.lt/

Sekite mus www.facebook.com/LietuvosTeismai